Auksarankių popietė „Viskas iš meilės...“

        Vasario 12 d. Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje vyko antrasis auksarankių susitikimas, kurio metu rinkosi kuriančios, siuvančios, gaminančios nuostabius patiekalus, lipdančios iš molio, piešiančios mandalas ir t.t. moterys.  „Viskas iš meilės...“ - taip skambėjo ši popietė, skirta Šeimos metams paminėti. Lietuvos vyskupai, norėdami stiprinti šeimos bei gyvybės kultūrą Lietuvoje, paskelbė 2014-uosius Šeimos metais. „Esame drauge su popiežiumi įsitikinę, kad „šeima yra tikėjimo vartai“ - natūrali ir tuo pat metu ypatinga aplinka, kurioje žmogui dovanojamas tikėjimas ir kurioje jis bręsta“, - rašoma Lietuvos vyskupų konferencijos laiške. Todėl atsižvelgiant į minėtus metus, susitikimo metu buvo dalinamasi ne tik kūrybiniais ieškojimais, bet ir buvimo su artimais ir mylimais žmonėmis svarba. Renginio vedėja bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Diana Ciparienė visiems dovanojo meilės ir prasmės kupinus žodžius apie šeimą, mylimuosius, vaikus, meilę, o nepamirštamus muzikinius intarpus dovanojo „Minijos“ vokalo grupė (vadovė Genutė Putienė).
       Pirmoji savo rankdarbius pristatė Stanislava Varnelienė, kuri susirinkusiuosius stebino siuvinėtomis servetėlėmis, kalėdiniais ir velykiniais žaisliukais, megztais rūbais, bet labiausiai visus sužavėjo lino juosta, kurioje S. Varnelienė, panaudodama gintarus, siuvinėja savo jubiliejaus skaičius, kurių, kaip prasitarė auksarankė, jau suskaičiuotas ne vienas dešimtmetis. Mamos ir močiutės perimta patirtis, senolę lydi nuo pat vaikystės, todėl ji savo kasdienybės neįsivaizduoja be vąšelio ar virbalų.  
     Antroji viešnia jau žinoma savo unikaliu pomėgiu japoniškiems siuvinėtiems rutuliams TEMARI. VIII amžiuje iš Kinijos į Japoniją buvo atvežtas žaidimas kemari (kojų rutulys). Pradžioje padarytas iš elnio odos, rutulys nebuvo įmantrių raštų, o šį žaidimą žaisdavo tik aukštuomenė. Vėliau, išpopuliarėjus žaidimui, jie įgavo daugiau raštų, jais žongliruodavo gatvės artistai. Taip iš „kojų rutulio“ jis tapo „rankų rutuliu“ – kamuoliu ir tapo mėgstamiausiu mergaičių iš turtingų šeimų žaidimu. B. Dumrauskienė prisipažino, jog meilė šiems įmantriems bumbulams buvo iš pirmo žvilgsnio, todėl ji vis labiau tobulinasi ir šį kartą susirinkusius stebino Velykinių kiaušiniais, kurtais TEMARI technika.
      Aldona Tumynienė žinoma ne tik savo nuostabiais mezginiais, dekupažo darbais, bet ir kulinarijos subtilybėmis. Jau gargždiškių išragauta ir pamėgta duona, kepama šios charizmatiškos moters lepina ne vieną šeimą rytais prie pusryčių stalo. Šįkart Aldona papasakojo apie savo „priklausomybę“ nuo namų gražinimo, baldų dekoravimo, interjerų detalių kūrimo. Paskutinis jos sugalvotas kūrinys – šeimos vėliava, kurios dizainas su tiekėjais buvo derintas ne vieną savaitę.
      Vida Gečienė atskubėjo kartu su dukra ir mažąja auksaranke anūke. Jos rankdarbių skrynutėje slepiasi daugybė darbelių, kurtų skirtingomis technikomis. Nebereikalingos plastmasės, popieriaus, saldainių popieriukų panaudojimas paverčiant juos nuostabiais rankdarbiais vertė aikčioti susirinkusiuosius. Visus labai suintrigavo Vidos pasakojimas apie mandalas. Ji atskleidė, jog mandala yra apskritimo arba kvadrato formos geometrinė kompozicija, simboliškai vaizduojanti tam tikrą dvasinę, kosminę arba psichologinę tvarką. Tai piešinys susijęs su religijos tradicijomis, tačiau jų spalvinimas puikiai tinka atsipalaidavimui ir kantrybei ugdyti. Spalvinti mandalas patinka ne tik mažiesiems, bet ir jų mamoms, nes tai puikiai nuima įtampą, leidžia atsipalaiduoti ir iš spalvų sukurti savo mandalą.
        Jau gerai žinoma Irena Norvilienė kaip visada pralinksmino ir prajuokino publiką. Auksarankė atskleidė, jog didžioji dalis jos nertų kūrinių keliauja pas jos vaikus, anūkus ir net proanūkį. Bet didžiausia staigmena buvo jos ir dukros Dianos Ciparienės atlikta melodinga daina, kuri suvirpino susirinkusiųjų širdis.
         Kita žavinga ir charizmatiška auksarankė – Stasė Kausteklienė, kuri gerai žinoma savo mezginiais, šio amato ji mokėsi iš močiutės, vėliau – iš mamos. S. Kausteklienė megzti išmoko penktoje klasėje per darbelių pamoką. Už perteiktas žinias ir įkvėptą meilę mezgimui ji dėkinga savo gabiai mokytojai. Meistrės mezginiai abejingų nepalieka: stebina raštų gausumas, kūrybingas spalvų derinimas, mezgimo preciziškumas.
       Kaip visada darbštumu, išmone, raštų ir spalvų subtilybėmis stebino tekstilininkė Valentina Kaubrienė, kurios darbų kruopštumas unikalus ir nepakartojamas. Ji prasidarė, jog ją žavi kruopštus, juvelyrinis siuvinėjimas su pačia ploniausia adata.  Regint jos darbus galima drąsiai teigti, jog tokiu būdu siuvinėti darbai tampa meno kūriniais.
          Ir paskutinioji viešnia – Klaipėdos rajono literatų klubo „Potekstė“ narė Jūratė Budrienė, kuriai galima būtų pritaikyti posakį: „Talentingas žmogus įkvėpimą ras visur“. Nuostabūs molio dirbiniai, statulėlės ar net kompozicijos ir linksmino, ir žavėjo. Dar tik lipdymo meno kelio pradžioje esanti kūrėja dega užsidegimu ir meile moliui, tačiau nepamiršta ir poezijos. Savo eilėraštį taip pat skaitė ir susitikimo metu.       
         Be šių rankdarbių viešnios dalinosi ir savo vaišėmis: pyragas, duona, sūriai, sausainiai - viskas pagaminta su meilė ir dideliu atsidavimu. Baigiantis vakaronei bibliotekos direktoriaus pavaduotoja D. Ciparienė pasidžiaugė jog šią popietę aplankę ir svečius pasveikino Gargždų tautodailininkų vadovė Rita Riaukė, ji džiaugėsi, kad rajone yra daugybė talentingų ir kūrybingų moterų, kurios kuria, mezga, gamina ir t.t.

Albina Žvirblytė