Biblioteka – uždaryti negalima užeiti?

„Bausti negalima pasigailėti“ – puikiai visiems žinomas posakis, siūlantis padėti kablelius ten, kur jie, Jūsų nuomone, tinka labiausiai. Šiek tiek pakoregavus, šį posakį galimą pritaikyti ir bibliotekai. Siūlau padėlioti kablelius: uždaryti negalima užeiti. Prieš keletą metų, mano kablelis galimai būtų atsidūręs po pirmojo žodžio, tačiau šiai akimirkai jį mielai raityčiau po antrojo. Praūžūs Nacionalinei bibliotekų savaitei, kurios metu visos Lietuvos bibliotekos siūlė gausybė įvairiausių, įdomiausių renginių bei galimybių, man kilo daug minčių apie tai, kas yra biblioteka ir kam ji reikalinga.


Šiuolaikinės bibliotekos koncepcija sunkiai apibrėžiama: tai nebėra vieta, į kurią žmonės ateina tik surasti reikalingos informacijos ar naujausios knygos. Biblioteka – kultūros židinys, kviečiantis piliečius tobulėti, sužinoti, augti drauge. Taip drąsiai teigiu todėl, kad pati dirbu bibliotekoje. Platus paslaugų spektras: nuo galimybės tiesiog paskaityti šios dienos laikraštį, pateikti užklausą ir gauti reikalingą informaciją iki galimybės susitikti su žymiais rašytojais, išmokti kompiuterinio raštingumo ar net eksponuoti savo kūrybos darbų parodą. Bibliotekos orientuojasi į įvairiausio amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties žmones – stengiamasi visiems suteikti paslaugas, kurios jiems reikalingos.
Tačiau pradžioje mano iškeltas kablelio klausimas buvo neveltui. Kad ir kokias paslaugas biblioteka besiūlytų, kad ir kokius žymius žmones besikviestų, vienas dalykas niekada nesikeičia – tai besilankančių auditorija. Įdomi stereotipiška nuomonė, kad biblioteka – tai vieta, kurioje tave pasitiks akiniuota pikta bibliotekininkė ir gerokai pagrumos pirštu jei vos dieną vėluosi grąžinti knygas. Ir man nuoširdžiai gaila, kad žmones nesinaudoja teikiamomis galimybėmis, neina į organizuojamus renginius vien todėl, kad vieta, kurioje viskas vyksta – biblioteka. Per keturis darbo metus, teko sudalyvauti daugybėje renginių. Neslėpsiu, iš tiesų yra buvę ir tokių, kuomet tiesiog norėdavosi atsistoti ir išeiti, bet kiek buvo tokių, kuriuose sedėdama galvojau „kaip gaila, kad žmonės neatėjo, nepamatė, neišgirdo, nesužinojo“. 

Džiaugiuosi gavusi galimybę suprasti, kad biblioteka – ne vien knygos. Tai kur kas daugiau. Brendant per renginių jūrą, dažnai kyla minčių apie tai, kam gi to reikia. Tačiau tuomet greit atrandi atsakymą: tam, kad žmonės sužinotų, kad kada nors suvoktų, suprastų ir ateitų pasinaudoti puikiomis progomis akis į akį pabendrauti su žinomais rašytojais, kitais kūrybiškais, įdomiais, žinomais žmonėmis, prisijungti prie kuriančių būrelio ar vėlų žiemos vakarą paklausyti poezijos bei gitaros garsų.

 

Donata Liutikaitė