Atsakingi mES visi

     Gegužės 4-ąją Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje vyko Europos Komisijos vykdomos  komunikacijos kampanijos „ES drauge saugiau“ renginys „Nes atsakingi MES visi“, į kurį rinkosi žmonės, kuriems rūpi aplinkosauga.
Šios kampanijos tikslas – plačiau informuoti apie tai, kaip ES saugo piliečius nuo globalių grėsmių ir kitų pavojų. Savo įkvepiančias istorijas, liudijimus susitikimuose pasakoja  žmonės, kurių darbas yra paprastai nepastebimas, tačiau labai svarbus ir prisideda prie saugesnio Europos  Sąjungos piliečių gyvenimo, prisideda prie ES remiamų iniciatyvų bei projektų. Kampanijai pasirinktos 19 temų, susijusių su šiandieniniais Europos Sąjungos iššūkiais: migracijos problemų sprendimas, kova su sunkiais nusikaltimais ir organizuotu nusikalstamumu, asmens duomenų apsauga, stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių įveikimas, kova su skurdu ir socialine atskirtimi,, saugus verslas ir sąžininga konkurencija, visuomenės sveikatos apsauga nuo pavojingų cheminių medžiagų, oro, vandens, taršos ir kt. Renginio moderatorė - Jono Lankučio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja - Diana Ciparienė išsamiai papasakojo apie kampaniją, jos svarbą, pristatė susitikimo temą – „Apsauga nuo klimato kaitos padarinių“ ir atvykusius svečius.
     Pirmasis pranešėjas – Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovo pavaduotojas, Politikos analizės ir apžvalgos grupės vadovas, Marius Vaščega pristatė „ES drauge saugiau“ vartojimo filosofiją: ES  aplinkos politiką ir teisės aktus, kuriais siekiama užtikrinti, kad ES piliečiai galėtų gyventi gerai, paisydami planetos ekologinių ribų. Ši politika grindžiama ne dabar vyraujančia tiesine ekonomika, kuri sukuria daug atliekų, o novatoriška žiedine. Tai efektyvaus išteklių naudojimo ekonomika, sauganti ir atkurianti biologinę įvairovę. Ją sukūrus galima sutaupyti energijos, sumažinti atliekų poveikį aplinkai ir sveikatai, taip pat svarbi vietoje kuriamomis darbo vietomis, didinanti ES pramonės konkurencingumą pasaulyje. Žmonės net aikčiojo sužinoję, kad kasmet Europoje išmetama 88 mln. tonų gero maisto, tik 1/7 gamyboje naudojamų žaliavų buvo perdirbta, o 2050 m. plastiko svoris vandenynuose viršys žuvų svorį. Todėl būtina skatinti vartojimo modelius, kurie prailgintų vartojimą, pvz., dalintis mašinomis, dviračiais, rūbais ir pan. Europos Komisija nustatė atliekų perdirbimo tikslus - nuo 2035 m. 65% komunalinių atliekų turi būti perdirbtos, jau produkto kūrybos fazėje būtų pagalvojama apie tai, kad sukurtą produktą galėtų lengvai pataisyti, sugedus išardyti ir panaudoti dalis perdirbimui. M. Vaščega išskyrė plastiko naudojimo problemą, mat kiekvienais metais Europoje pagaminama 58 mln. tonų plastiko. Yra sukurta vienkartinio plastiko direktyva, kurioje numatoma mažinti vartojimą, uždrausti tam tikrų vienkartinių plastikų naudojimą, didinti žmonių sąmoningumą, šias atliekas rūšiuoti.
     Kiekvienam renginio dalyviui buvo įteikta dovana – knyga „Žmonės, kurie saugo Europą“. Antroji susitikimo viešnia – viena šios knygos herojų – aplinkosaugininkė, darnaus vystymosi entuziastė, tvarios mados konsultantė, socialinio verslo TexTale“ įkūrėja Viktorija Nausėdienė. Susirinkusiems ji papasakojo, kad pokyčius ji pradėjo nuo savęs, kai suprato, kad spinta lūžta nuo drabužių, o apsirengti nėra kuo.  Susitvarkius spintą iškilo klausimas – kur dėti seną tekstilę. Pirmiausia ji ėmė dalintis vaiko išaugtais rūbeliais, vėliau gimė pirmieji mainų vakarėliai, kurių metu moterys atnešdavo nebedėvimus rūbus ir jais mainydavosi. Po truputį gimė idėja sukurti socialinį verslą, kuris padėtų spręsti aplinkosauginę problemą, prisidėtų prie planetos išsaugojimo ir socialinių pokyčių.  2018 metais įkurta socialinio verslo TexTale“ organizacija vienija daugiau kaip 20 savanorių, kurie padeda rengti kūrybines dirbtuvėles, organizuoja blusturgius, bendruomeninius renginius, veda edukacijas socialiai pažeidžiamoms žmonių grupėms, motyvuoja, skatina socialines, aplinkosaugos, dizaino ir technologijų inovacijas, organizuoja perkurtų daiktų pardavimą.
     Parengtas pristatymas „Mados atsakomybė. Revoliucija. Aš. - Lėta mada. Atsakingas stilius. Antrinis dizainas“ nepaliko abejingų. Susirinkusiems V. Nausėdienė papasakojo, kokią žalą žmonėms ir aplinkai daro besaikis vartojimas. Viena didžiausių teršėjų (antra po naftos pramonės) – mados industrija, kuri skatina kuo daugiau ir dažniau pirkti. Trečiojo pasaulio šalyse įkurtose įmonėse darbuotojai dirba sunkiomis darbo sąlygomis: nepritaikytuose, dažnai avarinės būklės, pastatuose, dirba nenormuotą darbo laiką, gauna minimalų atlyginimą, išnaudojami net vaikai. Priminė, kaip iš Aralo jūros beliko tik pelkė, kai jos vandeniu laistė medvilnės laukus. Tai viena didžiausių žmogaus sukeltų ekologinių katastrofų.
     Juoką ir nuostabą sukėlė išsakyta mintis, kad  ne apie 70 proc. rūbų dažnai net nedėvime, o tvari spinta turi susidėti iš 20 bazinių drabužių. Kasmet vien Lietuvoje atliekomis tampa dešimtys tūkstančių tonų drabužių (jų įmonė vien 2018 m. surinko 5 tonas dėvėtos tekstilės!) Anot socialinio verslo įkūrėjos, reikia mažinti vartotojiškumą ir taip kurti tvaresnę ateitį. Reikia pradėti nuo smulkmenų - susitvarkyti drabužinę, dalintis su kitais rūbais, daiktais, juos prikelti antram gyvenimui: pataisyti, panaudoti iš naujo, pirkti retai, kokybiškus, vietinių kūrėjų darbus, rinktis natūralius audinius. Kaip pati kartoja: „už sumanų kokybiškų daiktų pasirinkimą , už tvarią, ilgalaikę madą“.
     Trečioji viešnia – UAB „Ekoakademija“ direktorė, biomedicinos mokslų daktarė, kraštietė Loreta Piaulokaitė-Motuzienė savo pranešimą „Žalioji strategija. Ekologinis dirvožemio potencialas, natūralios ir sveikos aplinkos puoselėjimas“ pradėjo F. Ruzvelto citata: „Tauta, kuri sunaikins dirvožemį, sunaikins pati save“ ir pažėrė daug įdomių faktų apie šį pagrindinį mūsų turtą.  Dirvožemis  valo orą, iš jo gauname daug išteklių: vandens, molio, naftos, kuro, maisto... Dirvožemyje daug gyvybės – jame gyvenančios bakterijos „pagamina mums orą“, stabdo klimato šiltėjimą, filtruoja vandenį. Priminė, kad pirmieji antibiotikai – penicilinas – taip pat iš  dirvožemio.
     Renginio dalyviai įdėmiai klausėsi pasakojimų apie trąšų naudą ir žalą. Žinoma, kad geriausia dirvožemį tręšti organinėmis medžiagomis, kurios supūva, kuo mažiau naudoti cheminių. Nuliūdino žinia, kad Baltijos jūros šalys Lietuvą įvardija kaip didžiausią teršėją dėl ūkinėje veikloje naudojamų didelio kiekio cheminių pesticidų.  Dėl  ūkinės veikos senka ir Kuršių marios – mažėja augalų, žuvų. Kaip atsakingai elgtis su dirvožemiu, turėtų reglamentuoti „Dirvožemio įstatymas“, kuris, deja, Lietuvoje nepriimtas.
     Loreta Piaulokaitė-Motuzienė – bakterinių trąšų išradėja ir gamintoja, išsamiai papasakojo klausytojams apie bakterijas, jų teikiamą naudą dirvožemiui, skleidžiamus kvapus (kai kurias dėl itin aitraus kvapo ji vadina „bezdukais“) ir jų gamybos procesus.  Susirinkusiems davė patarimų, kad nepersistengtų „maitinant“ bakterijas trąšomis, nes jos tada „aptingsta“, geriau tegu „pabadauja“ ir jokiu būdu jų nemaišyti su cheminiais preparatais.
     Oponuodama pirmiesiems lektoriams dėl perteklinio plastiko vartojimo įmonės direktorė apgailestavo, kad UAB „Ekoakademija“ bakterijas augina vienkartiniuose steriliuose plastikiniuose indeliuose, todėl kasmet plastiko prisikaupia nemažai. Nors deklaruojama, kad plastikas Lietuvoje puikiai perdirbamas, tačiau asmeninė patirtis rodo, kad tai praktiškai nevyksta - nė viena įmonė nesutiko jo perdirbti.
     Pabaigoje kraštietė dalyviams palinkėjo: „Ką mes duodam žemei, tą ji duos ir mums. Tad elkimės atsakingai ir mylėkim dirvožemį“.
     Renginyje buvo eksponuojama „TexTale“ dizainerių kurtų gaminių ir studijoje praktikuojamų technikų pavyzdžių, Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centro Dekoravimo studijos „Dygsnis“ (Mokytoja Jūratė Kuprienė) rūbų kolekcija „Šiandien yra vakar“ bei Dailės studijos (mokytoja Adolfina Litvinienė) sukurtos dėžutės, pagamintos iš cilindro formos kartono pakuočių. Po renginio vyko smagi edukacija, kur kiekvienas galėjo pasigaminti rėmelius  . Užsiėmimą vedė Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centro Dizaino studijos mokytoja Rasa Buivydienė.

 

Nuotraukos, tekstas  Živilė Markutė-Armalienė