Naujienos

Renia Spiegel, Elizabeth Bellak „Renios dienoraštis“

1942 m. liepos 15 d., trečiadienis.

Gerai įsimink šią dieną, prisimink, kada nors ją apsakysi ateities kartoms. Šiandien aštuntą valandą mus uždarė gete. Jau gyvenu ten, pasaulis yra atitvertas nuo manęs, o aš – atskirta nuo pasaulio.

Renia pradėjo rašyti dienoraštį 1939 m. sausį. Kilus karui, jai buvo penkiolika metų. Kartu su seserimi ji gyveno Peremislyje pas senelius. Ji bando bėgti iš Peremislio, kad išvengtų naktinių bombardavimų, stebi kitų žydų šeimų dingimus, bet galiausiai pati tampa geto sukūrimo liudininke.

Kaip ir Ana Frank, Renia savo dienas įrašė į dienoraštį. Jame vaizduojama Renios kasdienybė okupavus sovietams, vėliau – vokiečiams, jausmai įsimylėjus Zigmuntą, gyvenimas gete. Nepaisant karo tragedijos, ji ir Zigmuntas dalijasi pirmuoju bučiniu likus kelioms valandoms iki nacių įsiveržimo į jų miestą.

Dienoraštis buvo pildomas iki paskutinių gyvenimo dienų, kai praėjus mėnesiui po jos aštuonioliktojo gimtadienio mergina buvo nušauta gestapininkų Peremislio gatvėse. Būtent Zigmuntas rašo paskutinį, širdį draskantį įrašą Renios dienoraštyje.

Po septyniasdešimties metų rastas Renios dienoraštis jau apibūdinamas kaip Holokausto literatūros klasika. Tai nepaprastas liudijimas apie karo siaubą ir gyvenimą, kuris egzistuoja net ir tamsiausiais laikais.