Antanas Ruškys (1924 m.– 2011 m.) – poetas, rašytojas ir tautodailininkas, kilęs iš Žemaitijos. Gimęs ūkininkų šeimoje Auksorų kaime, Klaipėdos rajone, Antanas jau vaikystėje domėjosi menais. Mokydamasis Endriejavo mokykloje ir Rietavo žemės ūkio mokykloje, jis mėgo piešti, drožti ir dalyvavo saviveikloje. 1937 m. dalyvavo jaunalietuvių sporto šventėje ir buvo Šaulių sąjungos narys. Tačiau jo gyvenimas pasikeitė po Antrojo pasaulinio karo. 1948 m., kai buvo ištremtos jo trijų seserų šeimos, o 1951 m. – ir tėvai, Antanas tapo partizanu, tačiau po metų buvo išduotas, suimtas ir nuteistas 15 metų katorgos. Jo kalinimas truko 18 metų, per kuriuos jis praleido sunkius metus Krasnojarsko lageriuose ir tremtyje.
Po grįžimo į Lietuvą 1994 metais, A. Ruškys pradėjo aktyviai dalyvauti kultūriniame gyvenime ir surengė apie 30 personalinių parodų Kauno mieste ir rajone. Jis tapo Tautodailininkų sąjungos nariu ir sukūrė apie 14 stambių kūrinių, tokių kaip kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės, kurie papuošė įvairias Lietuvos vietas. Taip pat jis tapo Kauno kraštotyros draugijos, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariu, prisidėdamas prie istorinių tradicijų išsaugojimo ir šių žmonių atminimo įamžinimo.
Rašytojas ir poetas A. Ruškys taip pat išleido septynias prisiminimų ir poezijos knygas, kuriose aprašė savo patirtas kančias ir gyvenimo kelionę. 1994 m. buvo išleista jo knyga „Raudonosios katorgos keliai“, kuri atskleidė lagerių baisybes, o 1998 m. – „Už laiko ribos“, 2002 m. pasirodė knyga „Endriejavo žemė“, kuri buvo puikiai priimta Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių, o vėliau – ir „Endriejavo knygnešiai, švietėjai, politiniai kaliniai ir tremtiniai“ (2007). A. Ruškys taip pat buvo aktyvus kraštotyrininkas, rinko istorines medžiagas apie Lietuvos politinius kalinius ir tremtinius, ir rengė naują knygą, kurios tikslas buvo išsaugoti šių žmonių atminimą.
Prasidėjus Atgimimui, A. Ruškys nusprendė pagerbti savo likimo brolių atminimą, išskobdamas skulptūras, paveikslus, koplytstulpius ir koplytėles. Jo kūriniai ne tik atspindėjo asmenines kančias, bet ir tapo tautos istorijos dalimi. Antanas Ruškys mirė 2011 m. sausio 30 d., tačiau jo kūryba ir prisiminimai gyvuoja, įamžindami ne tik jo asmeninį gyvenimą, bet ir visų Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių patirtis.
