Elena Adomavičienė gimė 1931 m. balandžio 12 d. Klaipėdos rajone, Kapstatų kaime. Ji buvo žinoma pedagogė, kraštotyrininkė, edukologijos mokslų daktarė, palikusi nemenką indėlį Lietuvos švietimui ir kultūrai. Baigusi mokslus, ilgą laiką dirbo Plungėje, kur nuo 1962 iki 1982 metų vadovavo Plungės 1-ajai vidurinei mokyklai. E. Adomavičienė rūpinosi ne tik mokinių žiniomis, bet ir jų kultūriniu ugdymu – visada skatino mokinius aktyviai dalyvauti įvairiuose renginiuose, būreliuose, organizuoti kultūrinius projektus.
Vėliau Elena Adomavičienė ėmėsi akademinės veiklos – 1982 m. pradėjo dirbti Šiaulių pedagoginiame universitete, kur prisidėjo prie edukologijos mokslo plėtros. Nors buvo žinoma kaip pedagogė, E. Adomavičienė buvo itin įsipareigojusi kraštotyrai. Ji daug dėmesio skyrė regiono istorijos, tradicijų ir kultūros paveldo tyrinėjimui, buvo aktyvi kraštotyrininkė, padėjusi surinkti ir išsaugoti vertingą medžiagą apie Plungės kraštą. Elena buvo ilgametė Kraštotyros draugijos Plungės skyriaus pirmininkė, o nuo 1982 m. aktyviai dalyvavo Šiaulių miesto kraštotyrininkų veikloje. 1995 m. įkūrė Šiaulių jaunųjų kraštotyrininkų ugdymo mokyklą, kuriai vadovavo ir kuri tapo svarbia vieta ugdant jaunąją kraštotyrininkų kartą.
Elena Adomavičienė parašė kelias kraštotyros knygas, tarp jų „Mūsų Kapstatai“ (1997) ir „Žvilgsnis į praeitį: Endriejavo šv. apaštalo Andriejaus bažnyčia“ (2003). Taip pat ji išleido eilėraščių rinkinį „Patirties skrynia“ (2005), pedagogines knygas „Pradinukų žodyno plėtimas per gimtosios kalbos pamokas“ (1991), „Lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimas ir vertinimas I-IV klasėse“ (1995), „Lietuvių kalbos testai ir pratimai: pradinėse klasėse“ (2003). Ji publikavo daugiau nei 80 straipsnių ir nuolat dalyvavo konferencijose, rengdama pranešimus. Be to, aktyviai dalyvavo kraštotyros darbų parodose, kur buvo apdovanota diplomais.
Elena Adomavičienė taip pat buvo poetė, kuri savo kūryba praturtino lietuvių literatūrą. Jos eilės buvo jautrios ir gilios, kupinos meilės savo kraštui ir žmonėms. Kūryboje ji dažnai atskleidė savo požiūrį į gamtą, tautos istoriją ir kasdienius gyvenimo momentus. Poetiniai jos kūriniai taip pat buvo glaudžiai susiję su kraštotyros veikla, nes jie dažnai remiasi regiono tradicijomis ir istorija.
