Gargžduose, J. Lankučio viešosios bibliotekos I aukšte, nuo š. m. gruodžio 8 d. iki ateinančių metų sausio 5 d. veiks kalbininko ir rezistento Juozo Laboko 120-osioms metinėms skirta paroda. Kviečiame apsilankyti ir ją apžiūrėti!
Tik keturis dešimtmečius gyvenęs J. Labokas paliko ryškų pėdsaką lietuvių kalbotyroje. Liga pakreipė žemaitį į Dzūkijos sostinę, kur vietoj tikėtos sveikatos sanatorijoje, jis sulaukė kankinio mirties enkavedistų naguose.
Dr. Antanas Balašaitis
Kalbininko ir rezistento Juozo Laboko (g. 1905 gruodžio 25 d. Medeikiuose (dab. Ruigiai) – m. 1946 m. spalio 31 d. Alytuje) metai, nors oficialiai niekur nebuvo paskelbti, tačiau įvyko – tarsi menamos didingos mūsų tautos didvyrių šventovės koplyčioje, išpuoštoje nevystančiomis iš partizanų dainos atkeliavusiomis vosylkomis ir atminimo žvakelėmis, iš kurių pirmoji suspindo Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijoje, vasarą – Veiviržos slėnyje, kur buvo pastatytos Vytauto Pozingio sukurtos meniškos durys, atspindinčios sudėtingą, be galo dramatišką Juozo Laboko gyvenimą ir pasiaukojamą jo veiklą.
Iš didelės pasiturinčių ūkininkų šeimos kilęs, gabus ir labai geros širdies Juozas Labokas kalbininko keliu pasuko ne iš karto. Kaune pradžioje įstojęs studijuoti teologijos, tik vėliau pajuto, jog kunigauti ne jam, studijų pradžios metais mirus tėvams, rūpinosi kitais aštuoniais jaunesniais broliais ir seserimis, pradėjo studijuoti lituanistiką, greit pasuko kalbininko mokslininko keliu: rinko žodžius didžiajam Lietuvių kalbos žodynui, talkino jį rengiant, rašė straipsnius kalbos klausimais, niekad neišdavęs gilaus, tvirto krikščioniško tikėjimo, parašė knygelę apie šventą Augustiną, kuris buvo jam kažkuo artimas. Galbūt jo šviesus paveikslas padėjo Juozui iškentėti nežmoniškas kančias, kai jį, silpnos sveikatos suimtą enkavėdistų Alytaus tuberkuliozinėje ligoninėje, tardė ir žiauriai mušė. Tačiau Juozas neišdavė nei partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago, kurį pažinojo ir kuriam talkino, nei kitų partizanų, nei savo idealų, nei laisvos Lietuvos, kuri liko laisva net būdama okupuota – būtent tokių žmonių dėka. Juozo Laboko užkasimo vieta, kaip ir dar nežinomo skaičiaus rezistentų, yra sodelyje, prie šiuo metu rekonstruojamos Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninės.
Juozas Labokas buvo artimas kito veiviržėniškio kalbininko – Zenono Uselio (Uoselio) draugas, pažinojęs ir iš Girininkų kilusį kalbininką Aleksandrą Lengviną, bendravęs ir su Endriejavo krašto mokslo vyrais – kalbininku ir vertėju Jurgiu Talmantu ir kalbininku ir pedagogu Andriumi Ašmantu, kurio 120-ąsias gimimo metines minėsime ateinančiais metais.
Veiviržėnuose Spaudos atgavimo dieną skaitytą dr. Aldono Pupkio pranešimą apie Juozo Laboko rašytinį palikimą galima surasti Klaipėdos rajono savivaldybės jutubo kanale, Alytaus kraštotyrininko Gintaro Lučinsko straipsnį, parengtą jo pranešimo pagrindu „Lietuvių kalbos metraštininkas, rezistentas Juozas Labokas (1905–1946)“, spausdintą žurnalo „Gimtoji kalba“ 2025 m. rugpjūčio mėn. numeryje, galima paskaityti Klaipėdos rajono savivaldybės tinklalapyje, „Valstybinės kalbos“ skilties skyriuje „Klaipėdos rajono kalbininkai“, o skiltyje „Mokinių konkursiniai darbai apie kalbą“ galima rasti jautrų ir prasmingą Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos IIg klasės mokinės Žydrūnės Būdvytytės rašinį „Netikėtas pokalbis“, skirtą Juozo Laboko atminimui.
Lietuvių kalbos draugijai kreipusis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą, buvo sustabdyti darbai toje vietoje, kur galimai tebėra Juozo Laboko palaikai. Ateinančiais metais, tikėtina, palaikai bus surasti ir perlaidoti arba bus galima nuspręsti, kaip jo ir kitų rezistentų palaikų amžino poilsio vietą deramai pagerbti.
Paskutinė džiugi ir teisinga žinia − Juozas Labokas pripažintas laisvės kovų dalyviu.
Paroda, skirta Juozo Laboko atminimui, parengta Veiviržėnų J. Šaulio gimnazijos muziejaus vadovės Valdonijos Karaliūnienės, pabuvojo keliuose J. Lankučio viešosios bibliotekos filialuose ir Alytuje, Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Dar kartą dėkojame prisidėjusiems prie parodos rengimo: Alytaus kraštotyrininkui Gintarui Lučinskui, Juozo Laboko giminėms: Ramunei Lengvinienei, Aldonai Gailiuvienei, taip pat Dianai Labokaitei, kuri su kita J. Laboko dukterėčia Aušra parašė knygelę „Vietoje paminklo Juozui Labokui“, kuri pastūmėjo daugiau pasigilinti į Juozo Laboko asmenybę ir darbus. Dėkojame visiems, prisidėjusiems prie Juozo Laboko atminimo sklaidos.
Tegul gruodžio 25-ąją – Juozo Laboko gimimo dieną – šventų Kalėdų žvaigždė šviečia labai ryškiai – kad nei vienas, kovojęs už savo Tėvynę ir jos neišdavęs, nebūtų pamirštas. Tuomet ir mes turėsime į ką atsiremti.
Klaipėdos rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja, Lietuvių kalbos draugijos J. F. Kelkio skyriaus pirmininkė Daiva Beliokaitė
